Poetas Vladas Šlaitas: Čeliabinskas, Ukmergė, Londonas

Žeimantas, Vytautas. Lietuvos aidas, 2009, balandžio 25 d., Nr.77

Žemaitkiemyje auga kaštonai

Neseniai vėl apsilankiau Žemaitkiemyje, jaukiame Ukmergės rajono miestelyje. Aplankiau nedidelę, tarsi netyčia šalia pagrindinės miestelio gatvės atsiradusią bakūžę, kuri dabar iškiliai vadinama čia gyvenusio poeto Vlado Šlaito namu-muziejumi. Aplankiau jo motinos kapą, ant kurio iškilo paminklas, pastatytas JAV gyvenančių tautiečių lėšomis. Apžiūrėjau kaip sekasi augti kaštonams, kuriuos poeto garbei prieš kelis metus sodinau kartu su kraštiečiais – Vilniaus ukmergiečių bendrijos nariais, vadovaujant mūsų pirmininkei ir šios gražios akcijos sumanytojai Reginai Škuropad. Kaštonai prigijo, auga gražiai, jau pradėjo brandinti naujus pavasarinius pumpurus. Kada nors, ūgtelėję, jie papuoš pavasarinį miestelį gražiais dideliais žiedais.
Žemaitkiemyje kasmet vyksta neeilinis renginys, skirtas poeto Vlado Šlaito atminimui. Jį rengia šio Ukmergės kraštiečio vardu pavadinta savivaldybės biblioteka, kuriai vadovauja Rasa Griškevičienė. Ta proga kasmet komisijos išrinktam literatui įteikiama Vlado Šlaito literatūrinė premija.
Ukmergėje yra senos literatūrinių premijų tradicijos. Prieškario metais šviesių šio krašto žmonių rūpesčiu buvo įsteigta Ukmergės miesto premija, kuri kelerius metus iš eilės buvo skiriama už romantiškiausią metų literatūrinį kūrinį. Pirmuoju Ukmergės literatūros fondo premijos laureatu 1937 m. tapo profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas už romaną „Krizė“. 1938 m. ši premija buvo paskirta rašytojui Kaziui Borutai už knygą  „Mediniai stebuklai“.
Atgaivinant miesto kūrybinę dvasią skatinusią premiją, Ukmergės rajono Taryba 1999 metais įsteigė kasmetinę literatūrinę premiją, pavadintą iškilaus Ukmergės krašto poeto Vlado Šlaito vardu, kuris, likimo nublokštas į Angliją, ne viename savo eilėraštyje skaidriu nostalgišku liūdesiu nuspalvino Ukmergę, jos gatves, Žemaitkiemio miestelį, Šventosios upę.
Štai jo trumpas eilėraštis „Ukmergė vasaros naktį“ ir rinkinio „Rudens vynas“ (Čikaga, 1991 m.):

Ji pasikeisdavo. Nakties metu
jinai man būdavo nakties gražuolė.
Jos visos gatvės bėgdavo tolyn
į šviesią vasaros nakties kelionę.

Jos paslaptingi vasaros plaukai
mane užburdavo kaip gluosnių nuolankumas.
Ir tykiai tykiai plaukdavo dangum
skaistusis vasaros nakties mėnulis.

Tokią poetas matė Ukmergę, joje nebuvęs jau beveik penkiasdešimt metų…
Vlado Šlaito premija jau buvo įteikta žinomiems Ukmergėje ir visoje Lietuvoje kultūros žmonėms Indrei Žekevičiūtei, Rasai Griškevičienei, Kęstučiui Česnavičiui, Vytautui Vyčui, Leonorai Jankeliūnienei, Reginai Pakėnienei, Stanislavai Talutytei, Alfui Pakėnui, Kęstučiui Navakui.
2007 m. ši premija buvo įtekta ne asmeniui, o kolektyvui: Deltuvos kultūros almanacho „Eskizai“ redakcinė kolegijai.

„Rašysiu kaip Aistis, Brazdžionis…“

Norėtųsi „Lietuvos Aido“ skaitytojams pasakyti porą žodžių apie Vladą Šlaitą, sudėtingo likimo žmogų. Jis gimė 1920 m. rugsėjo 27 d. Čeliabinske, Rusijoje, kur jo tėvas Stasys Šlaitas buvo pasitraukęs per Pirmąjį pasaulinį karą. Jam gimus  šeima parvažiavo į Lietuvą, apsigyveno tėviškėje – Ukmergės rajone, Žemaitkiemyje. Čia praėjo nelengva, skurdi poeto vaikystė. Vėliau šeima apsigyveno Ukmergėje. Baigęs pradžios mokyklą, 1932 metais įstojo į Ukmergės gimnaziją, kur ir parašė pirmuosius eilėraščius.
„Berods dar pirmoje gimnazijos klasėje ėmiau dėlioti eilėraščius ir slaptai pasvajodavau, jog vieną dieną rašysiu kaip Aistis, Brazdžionis…“ – rašė Vladas Šlaitas.
Ankstyviausioji Vlado Šlaito poezija buvo skelbiama gimnazijos sienlaikraščiuose, spausdinama jaunimui skirtuose prieškario periodiniuose leidiniuose – „Mokslo dienos“, „Jaunoji Lietuva“, „Šviesos keliai“ ir kituose. Gimnazijos laikų posmai – sklandūs ketureiliai, gražiai surimuoti, liūdnoki, ilgesingi.
1940 metais, išlaikęs abitūros egzaminus, tų pačių metų vasarą baigė pradžios mokyklos mokytojų kursus ir buvo paskirtas mokytojauti į Būdviečių pradžios mokyklą Tauragės apskrityje. Ten mokytojavo vienerius metus. Pasibaigus mokslo metams, Vladas Šlaitas grįžo į Ukmergę ir pradėjo dirbti savivaldybėje.

Olandija, Vokietija, Škotija, Anglija…

Po 1943 metų Vladas Šlaitas pradėjo savo klajones: Olandija, Vokietija, Škotija, Anglija. Nuo 1945 m. Vladas Šlaitas gyveno stovyklose: Šlezvige, Vokietijos šiaurėje, truputį vėliau – Tolke; dar po metų jau Neustadte, didelėje tarptautinėje stovykloje. 1947 m. su nemažu lietuvių būriu persikėlė į Angliją, kur buvo apgyvendintas Market Harborough stovykloje. Skirstant į darbo vietas, Vladas Šlaitas išvyko dirbti į Kinlochleveno plieno fabriką, pagalbiniu darbininku, vėliau dirbo Eccles mieste esančiame medvilnės kombinate, metalo perdirbimo fabrike.
1964 metais V.Šlaitas ilgam apsigyveno Londone, kur ligoninėje dirbo sanitaru, o nuo 1968 m. – „Nidos“ leidykloje linotipininku.
Vladas Šlaitas visą laiką kūrė. Vokietijoje jo eilėraščiai buvo spausdinami savaitraščiuose „Lietuvių žodis“, „Mūsų viltis“, „Mintis“, „Žiburiai“ ir kituose. Nuo 1947 metų, jau gyvendamas Anglijoje, skelbė eilėraščius daugelyje išeivijos laikraščių ir žurnalų. Juos spausdino „Aidai“, „Draugas“, „Šaltinis“, „Europos lietuvis“, „Laiškai lietuviams“, „Išeivių draugas“, kiti.
Vlado Šlaito eilėraštis „Neužpučiama šviesa“ iš rinkinio „Žmogiškos psalmės“ (Detmoldas, 1959 m.):

Išplėškit ilgesį, užpūskit mano viltį,
lyg paskutinę vaško žvakę, ir tegul
rudens dangoraižiai mane naktim užgriūna.
Paskui sutūpkite, lyg juodvarniai, ratu
ir plėškit žuvusią krūvelę mano griaučių.

Netūpkit, juodvarniai: jums niekad neišplėšti,
neiškapoti mano ilgesio ir niekad
jums neužpūsti neužgęstančios vilties!
Jei norit, imkit mane gyvą ir palaidokit –
aš ir pro sunkų žemės sluoksnį jums kalbėsiu,
kad mano ilgesį gyvena mano broliai
ir mano viltį neša tūkstančiai širdžių!

Recenzavo Alfonsas Nyka-Niliūnas, Kazys Bradūnas…

Vokietijoje, Anglijoje ir JAV išeivijos lietuvių rūpesčiu buvo išleista dešimt Vlado Šlaito poezijos rinkinių: „Žmogiškosios psalmės“ (1949), „Ant saulėgrąžos vamzdžio“ (1959), „Be gimto medžio“ (1962), „Antroje pusėje“ (1964), „Širdies paguodai“ (1965), „34 eilėraščiai“ (1967), „Aguonų gaisras“(1969), „Pro vyšnių sodą“ (1973), „Nesu vėjo malonėje“ (1978), „Rudenio vynas“ (1991).
1955 m. Didžiojoje Britanijoje, Bradforde leidžiamame religinės kultūros žurnale „Žibintas“ buvo išspausdintas vienintelis V.Šlaito prozos kūrinys – novelė „Klapčiukai“, kurią parašė 1945 m.
Kiekviena poeto knyga išeivijos spaudoje susilaukdavo nemažo literatūrinio rezonanso, pelnyta ne viena literatūrinė premija: už Didžiojoje Britanijoje, Londone 1959 metais išleistą poezijos rinkinį „Ant saulėgrąžos vamzdžio“ paskirta Lietuvių rašytojų draugijos premija; už 1991 m. Čikagoje išleistą poezijos rinkinį „Rudenio vynas“ tais pačiais metais paskirta JAV Lietuvių bendruomenės literatūros premija.
Jo knygas recenzuodavo labai reikliai į kūrybą žiūrintis Alfonsas Nyka-Niliūnas, labai jas mėgdavo literatūrologė Viktorija Skrupskelytė, „Draugo“ šeštadieninius kultūros priedus rengęs poetas Kazys Bradūnas.
„Savo pobūdžiu bei santykio su pasauliu prasme Šlaito poezija yra nuolatinė išpažintis, niekad nesibaigiantis autoanalitinis monologas ir savotiška koketerija su savimi pačiu. Realybė jam yra nelyginant didžiulis veidrodis. Šlaitas amžinai sėdi prieš šį veidrodį, studijuodamas kiekvieną savo veido bruožą, kiekvieną nuotaikos pasikeitimą, visiškai nesirūpindamas tuo, kas nepatenka į atspindžio ratą,“ – rašė Alfonsas Nyka-Niliūnas .
Lietuvoje, krašte, kurio ilgesys perpina daugelio Vlado Šlaito eilėraščių motyvus, ilgą laiką buvo išleista tik viena jo poezijos knygelė „Be gimtojo medžio“ (1982 m.), deja, sovietmečio cenzūra neleido atskleisti visos Vlado Šlaito kūrybos esmės.
Vlado Šlaito eilėraštis „Nesuvežti vežimai“ iš rinkinio „Žmogiškos psalmės“:

Rodos, tie patys žmonės.
Rodosi, protarpiais dangus,
kaip mano šiaurės tolimam krašte, ramus ir pilkas.
Ateina vakaras, ir iš visų laukų su rudenio vežimais
sugrįš pavargę gyvuliai ir žmonės.

Jie savo rudenį parveš, ir jų pastogėj kūrensis vasaros kaitra ir derlius;
šiltoj pastogėj atrajos mieguistos karvės, ir snaus arkliai,
ir rudenio vežimai
miegos pastogėje, kaip žmonės.

Rodos, tie patys žmonės, kaip ir aš, ir protarpiais
tas pats dangus, kaip mano šiaurės tolimoj tėvynėj.
Tik jų pastogėje bus suvežti vežimai
ir vasaros laukų ramybė.

O mano tėviškėj nesuvežti vežimai.
mano tėviškėj vežimai skausmo.
Ir alkani arkliai prakiurusioj pašiūrėj
iš alkio graužia dantimis medinį balkį.

Poetas rinktinės nesulaukė

Tik kai Lietuva tapo nepriklausoma, 1997 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido išsamią V.Šlaito kūrybos rinktinę „Saulė ant šaligatvio“, kurią sudarė docentė Indrė Žekevičiūtė.
Į ją pateko apie 500 poeto eilėraščių, novelė „Klapčiukai“, poeto laiškai motinai Antaninai Šlaitinei, Danutei Virgailytei, Kaziui Bradūnui, kitiems. Yra ir išsamus knygos sudarytojos Indrės Žekevičiūtės įvadinis straipsnis.
„V. Šlaito eilėraščius suprasti lengva – galbūt kiek sunkiau pajusti jų ypatingą prieskonį. Šio žmogaus poezija neįprasta vien tuo, kad čia lyg mėginama „atlapoti“ save, visiškai nesistengiant prisidengti specifine poetinio žodžio galimybe savo jausmus, mąstymus, nuojautas pagražinti. Kartais net gali susidaryti įspūdis, kad eilėraščių autorius per daug dėmesio skiria sau. Bet tai tik pirmas įspūdis. Paprasčiausiai V. Šlaitas originalus, taigi kartu ir įdomus, ambicingas ir tikrai pasitikintis savo sugebėjimais,“ – rašo Indrė Žekevičiūtė.
Poetas šios knygos, deja, jau nesulaukė. Jis mirė 1995 metų gegužės 28 dieną. Palaidotas Londono Šv. Patriko kapinėse, lietuvių skyriuje. Į Lietuvą palaikų atvežti nepaprašė.

Posted in 2009, Publikacijos, Spaudos puslapiuose.